Kada kūdikis pradeda sėdėti?

Gebėjimas sėdėti – tai svarbus kiekvieno kūdikio įgūdis, nes kalbame apie sustiprėjusius nugaros raumenis ir naujas galimybes. Pavyzdžiui, tik sėdėdamas kūdikis atlaisvina abi rankas žaidimams su skirtingais daiktais. Jis taip pat praplečia savo akiratį ir gali grožėtis tuo, kas vyksta aplink jį, atkreipdamas savo dėmesį į tai. Paprastai kūdikiai sėdasi savarankiškai maždaug šešių mėnesių amžiaus. Tačiau svarbu paminėti, kad kiekvienas mažylis vystosi savo tempu, todėl jis gali sėstis būdamas penkių ar net aštuonių mėnesių. Išsamiau apie tai, kada kūdikis sėdasi, kaip jam padėti ir nepakenkti, aptarsime šiame straipsnyje.

Kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į stuburo būklę, raumenų tonusą, svorį, gebėjimas sėdėti savarankiškai ateina skirtingai. Kažkas jau bando sėdėti penkių mėnesių, o kažkam patogu gulėti ant nugaros ar pilvo iki septynių-aštuonių. Kai kurie jau bando šliaužti, bet vis dar nenori savarankiškai atsisėsti. Todėl pediatrai vienbalsiai kartoja, jog nereikia prievarta sodinti kūdikio. Nesustiprėjęs ir tam nepasirengęs stuburas dėl tokios mėgėjiškos tėvų iniciatyvos gali būti pažeistas ir pranešti apie save po daugelio metų. Be to, mažylis gali kristi veidu į priekį arba į šoną, susimušti ir išsigąsti, o tai atidės jo bandymus sėdėti savarankiškai dar vėlesniam laikui. Paprastai vaikai sėdi vieni sulaukę šešių mėnesių, tačiau nieko blogo, jei procesas užsitęsė porai mėnesių. Neverta panikuoti, net jei mažylis šį įgūdį įgis šiek tiek anksčiau. Stiprūs smalsūs penkių mėnesių vaikai sėdi patys, tačiau dažniausiai daro tai labai trumpą laiką, o po to atsigula arba nusileidžia ant grindų, atsirėmę ant abiejų rankų. Tai gali būti laikoma pirmuoju bandymu ir duokite jam laiko bandyti dar ir dar kartą. Kūdikio sodinimo praktika, apdėjus pagalvėmis, ar jo įtvirtinimas vežimėlyje arba nešioklėje vertikalioje padėtyje taip pat gali pakenkti tinkamai raidai. Geriausia, kai mažylis, kol jis dar nemoka sėdėti, yra 45 laipsnių kampu, atsirėmęs į nugarą ir yra apsaugotas nuo staigaus kritimo į priekį. Žinoma, visi tėvai džiaugiasi kiekvienu nauju kūdikio raidos žingsniu. Gebėjimas laikyti galvą, pirmoji šypsena, žaidimai su barškučiais – visa tuo gali didžiuotis mamos ir tėčiai. Tačiau reikia atsiminti, kad kūdikis neprivalo tilpti į pediatrų sudarytas diagramas, nes jos yra apytikslės ir neatsižvelgia į individualumą. Kita vertus, jei kūdikis nesėdi pakankamai ilgai, tai turėtų sukelti nerimą. Tiesą sakant, iki devynių mėnesių amžiaus beveik visi vaikai jau yra sėdintys, o kai kurie net bando stovėti pasilaikydami ir net žengia pirmuosius žingsnius laikydami motinos rankas. Todėl reguliarūs vizitai pas pediatrą (kas mėnesį) padės jums išlikti ramiems ir žinoti, kad jūsų kūdikio kaulų ir raumenų sistema vystosi normaliai.

Lavinti kūdikio raumenis, žinoma, įmanoma, tačiau svarbiausia tai daryti iš lėto ir sistemingai. Vienas iš gerų pratimų – tai duoti savo nykščius kūdikiui, kai ji guli ant nugaros. Tvirtai sugriebęs, mažylis bandys juos patraukti prie savęs ir taip treniruos pilvo preso bei nugaros raumenis. Be to, jis net gali trumpam atsikelti, laikydamas motinos rankas. Paprastai vaikai pasikelia, pakeldami nugarą apie keturiasdešimt penkis laipsnius, tačiau gali ir daugiau. Po to jie pavargsta ir vėl atsigula. Darant šį pratimą svarbu užtikrinti, kad kūdikis nesusimuštų pakaušio griūdamas atgal.

Taip pat kūdikio lopšyje galima pakabinti žiedus ar kitus daiktus, kuriuos jis galėtų sugriebti ir pasitempti į viršų. Taip pat kūdikio nugaros ir rankų raumenys lavinami kuo dažniau jį guldant ant pilvuko. Kūdikis, atsiremdamas alkūnėmis, išlenkia nugarą, o tai stiprina stuburą, nugaros raumenis ir pečių juostą. Plaukimas ir masažas taip pat gali padėti sustiprinti jūsų kūdikio nugarą. Kūdikių gimnastika taip pat ugdo viso kūno sąnarius ir raumenis. Jei jūsų kūdikis yra vyresnis nei šešių mėnesių ir jau užtikrintai keliasi laikydamasis už jūsų rankų, tuomet galite pabandyti duoti jam tik vieną, kad sėstųsi, o kitą naudotų kaip atramą. Kai kurie vaikai pradeda sėstis iš keturpėsčios padėties. Todėl, jei jūsų kūdikis pakyla, remdamasis keliais ir rankomis, ir pradeda linguoti – reiškia, kad viskas gerai. Po šių pratimų jis greičiausiai labai greitai atsisės. Tokioje pozoje jis paprasčiausiai atsilošia atgal ir sėdasi ant sėdmenų, kaip ir anksčiau atsiremdamas į grindis abiem rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą. Tokiu atveju turėtumėte jį stebėti, nes jam bus sunku taip ilgai sėdėti ir jis pradės griūti į šoną. Skatinkite kūdikio norą judėti. Norėdami tai padaryti, galite padėti įdomių daiktų ar žaislų šalia jo taip, kad reikėtų šiek tiek pastangų pasiekti juos.

Vis dar gajus įsitikinimas, kad mergaitėms galima sėstis žymiai vėliau nei mažiems vyrukams, nes mergaičių stuburas yra silpnesnis ir ankstyvas sodinimas, pavyzdžiui, atrėmus į pagalves, ateityje gali sukelti reprodukcinės sveikatos problemų. Anksčiau pediatrai draudė motinoms sodinti mergaites net iki aštuonių ar devynių mėnesių, gąsdindami ateityje gresiančiu dubens kaulų išsikraipymu ir nevaisingumu. Apie tai gali kalbėti močiutės, kurios augino vaikus klausydamos panašių patarimų. Iš tikrųjų šiam mitui pagrįsti nėra jokių mokslinių įrodymų. Kiekvienas kūdikis, nepriklausomai nuo lyties, atsisės, kai jausis tam pasiruošęs. Viskas priklauso nuo jo raumenų tonuso ir vystymosi greičio. Tačiau priverstinai sodinti kūdikį, kol jis tam nepasiruošęs, taip pat ant kelių ar atrėmus į pagalves, yra griežtai nerekomenduojama, nepriklausomai nuo jo lyties.

Jei kūdikis vienas be aplinkinių pagalbos keletą minučių sėdėjo sulaukęs penkių mėnesių, tai jam jokio pavojaus nekelia. Jis tiesiog turi gerą raumenų tonusą ir jį „pasodino“ smalsumas tyrinėti savo kūno galimybes. Kūdikis kurį laiką gali nekartoti pirmojo bandymo. Taigi, net jei kūdikis yra trumpam atsisėdo, nereikia galvoti, kad jis yra pakankamai stiprus sėdėti vežimėlyje ar prie maitinimo staliuko. Jis tiesiog išbandė kažką naujo. Kartais trijų mėnesių sulaukę kūdikiai bando pasikelti laikydami motinos pirštus, arba staigiai pasilenkti į priekį iš pusiau gulimos padėties, padėdami sau rankomis. Tai dažniausiai būna dėl padidėjusio raumenų tonuso. Bet tam, kad galėtumėte pasodinti mažylį ilgesniam laikui, reikia, kad jis pats išmoktų sėdėti tiesia nugara ir laisvomis rankomis. Negalima sakyti, kad kūdikis jau savarankiškai sėdi, jei jūs įsodinote jį tarp pagalvių ir jis tuoj pat nukrenta į šoną. Toks smagumas, nors ir atrodo mielas, kelia pavojų jo stuburui. Kai kurie vaikai iš tikrųjų gali sėstis dar iki šešių mėnesių ir dėl to jaustis gerai. Požymiai, rodantys, kad vaikas sėdi užtikrintai- nėra pasilaikoma rankomis, nesiūbuojama į šonus, nėra stipriai suapvalintos nugaros ir nuleisto smakro. Sėdimoje padėtyje , atrodytų, be didelių pastangų kūdikis išlaiko pusiausvyrą ir Yformos padėtį..

Jei nerimaujate dėl savo kūdikio fizinės raidos, būtinai parodykite jį pediatrui, kad jis atmestų įvairias nervų sistemos ir fizinio vystymosi patologijas. Jei kūdikiui viskas gerai, bet jis tiesiog nenori/ tingi atsisėsti, gali būti, kad kūdikis tiesiog turi silpną raumenų tonusą ir jam bus paskirti specialūs masažai ar mankštos. Dažnai po tokio masažų ir mankštų kurso vaikai pradeda labai greitai sėdėti ir ropoti.

Mamos pačios gali kasdien daryti pratimus su kūdikiu, kurie stiprins raumenis ir stimuliuos norą sėdėti savarankiškai. Kai kurie vaikai gali pradėti šliaužioti anksčiau nei sėdėti, tokiu atveju jums nereikia jaudintis, tiesiog jūsų mažylio fizinės raidos kelias yra savitas ir unikalus. Kai jis sustiprės ir pajus poreikį atsisėsti, jis taip ir padarys. Svarbiausia – nesijaudinkite, neskubinkite įvykių, sodindami vaiką savarankiškai ir pasikonsultuokite su pediatru jums rūpimais klausimais. Atminkite - viskam savas laikas.

Autorė: Natalija Blok